Šeštadienį mažoji taip vožtelėjo man per nugarą, jog net kelias akimirkas buvo sunku įkvėpti. Nu ir smūgis to vaiko, tos mažos beveik keturmetės. Bet tada taip negalvojau – negalvojau, kad ji maža. Akimirksniu, rodos, ji pavirto man į skriaudėją ir milžiniškas impulsas manyje veržėsi staugt, arba ją griaut, stumt, duot atgal. Tai buvo taip netikėta, taip skaudu ir jautru ir pažadino visą kažkokią viduj tūnojusią neteisybę – kiek stengiuosi, kokį pavyzdį bandau rodyti, kiek esu pavargusi nuo to švelnaus/pagarbaus bandymo būti su vaikais ir matyti kiek toliau, nei jų elgesys. Mokyti reguliuoti savo emocijas ir bandyti reguliuotis pačiai. Tiek daug kuo pasirūpinti. Tikrai, tiek daug kuo, ypač emociniuose sluoksniuose, kai jau rūpintis tikrai nebesinori, kai tam nėra jėgų. Ir tada paukšt per nugarą, su tuo žybt viduje staigi agresija o ant jos, lyg šaltas vanduo ant ugnies, žinojimas, jog nemušiu, jog taip ne. Ir aš džiaugiuosi tuo galėjimu save suvaldyti nuo fizinių veiksmų, nuo grubumo, kartais nuo fizinio ar žodinio smurto. Tai yra labai daug. Nes nors smurtas nėra toleruotinas, mums, kaip (įvairų) smurtą patyrusiai kartai, kartoms, patiems rinktis nesmurtauti nėra paprasta. Toli gražu nėra. Tad iš vienos pusės, noriu sveikinti kiekvieną mamą ir tėtį, kiekvieną kartą sulaikančius save nuo to ir pasirenkančius kažkokį konstruktyvesnį būdą reaguoti. Ir drauge noriu atkreipti dėmesį į tai, kas lieka viduje po to, kai tą agresiją nugesiname.
Aš, šį šeštadienį pastebėjau, kad akimirksniu bloškiausi į kitą kraštutinumą, – pasijutau tokia maža, tokia maža tokios didelės neteisybės akivaizdoje, jog norėjosi susiriesti į kamuoliuką ir verkti, verkti, verkti. Bejėgystė, kažkokia didelė bejėgystė ir gąsdinantis mano pačios mažumas išniro kaip tik tą akimirką, kai dalį sekundės rusenusi pykčio ugnis buvo sutramdyta. Bejėgystė – lyg kitas pykčio teikiamos galios polius. Kaip lengva iš vieno kraštutinumo mikliai nušokti į kitą. Tąsyk turėjau tramdyti savo agresiją visais būdais ir staigiai, toks tas pyktis buvo didelis ir buvo pavojingas tuo metu. Tąsyk tai buvo teisinga. Tačiau einu iš šios situacijos su klausimu: o kaip nenusiblokšti iš vieno į kitą? Kaip tą ugnį suvaldyti, apsaugoti save ir kitus nuo jos deginimo, bet ir visai neužpūsti, nešliūkštelėti vandens kibiru, kad drauge neprarasti ir savo galios?
Rašau šį klausimą, ne tikėdamasi konkretaus atsakymo, o stebėdama save ir kviesdama tyrinėti ir jus. Klausimai saviterapijai, jei norisi:
Kas vyksta su jumis, kai sustabdote save nuo ūmių reakcijų? Ką pastebite, kas lieka viduje?
Kokiose situacijose iš pykčio metatės į kitą – bejėgystės kraštutinumą?
Su kuo tai susiję?
Kaip ir kada pavyksta savo pyktį pasikinkyti ir panaudoti konstruktyviai?
Kas padeda, kas palaiko?
**
Jei norisi, pasidalinkite savo mintimis komentaruose.
Linkiu ramybės 😊
Eglė
Comments