Šias kelias savaites kažkaip itin daug teko bendrauti su visai šviežiai mamomis tapusiomis moterimis, ir tuose pokalbiuose prisiminiau save, kai Ugnei tebuvo mėnesis ar keli. Vienas iš pagrindinių dalykų, kas man tuo metu buvo labai keista ir kėlė nuostabą ir tuo pačiu daug nerimo, tai toks staigus pasikeitimas tarp to, kaip save ir savo gebėjimus vertinau iki motinystės ir po.
Man labai gerai sekėsi mano darbe. Nebūtinai tai yra objektyvu (nes gi viskas, ką vertiname tampa subjektyvu), bet iš gryžtamojo ryšio, kuris mane pasiekdavo, darbe sukurtų ryšių ir kontaktų ir svarbiausia asmeninės savijautos, tame, ką darau, jaučiausi užtikrintai ir profesionaliai. Ne viską žinojau, bet žinojau, kaip sužinoti, tai ko nežinau. Jaučiausi patogiai priimdama sprendimus, o jei susvyruodavau, visada būdavo su kuo aptarti ir pasitarti. Ir staiga BAM. Iš aplinkos, kur atsakomybės ir pasitikėjimo savimi santykis yra ganėtinai adekvatus, staiga atsirandu aplinkoje, kur atsakomybė milžiniška, o įgūdžių ar kompetencijų nulis! Pasijaučiau kaip pirmokas prezidento kėdėje, kurio patarėjai neužsičiaupdami kartoja kažkokias pasenusias tiesas, ministrų kabinetas verkia, o jis turi išlaviruoti valstybę kažkur tarp krizės ir karo 🤦♀️😂
Nepasitikėjimas savimi, nežinojimas kaip elgtis, drąsos trūkumas, noras jau turėti įgūdžių ir suvaldyti bei sukontroliuoti situaciją, yra labai natūralūs jausmai išgyvenant pokytį! Įprasti elgesio būdai nebeveikia, o nauji dar nesusiformavo. Tad natūralu, kad tokia būsena kelia didelį nesaugumo jausmą. Bet tai nebūtinai trunka ilgai. Tai trunka tol, kol nerimą mes bandome suvaldyti kontrole, o ne prisitaikymu, lankstumu ir pasitikėjimu savo vaiku ir jo siunčiamais signalais, o taip pat pasitikėiimu ir savo instinktyviu gebėjimu juo pasirūpinti.
Nors ta būsena buvo labai ryški, man ji tokiu intensyvumu netruko ilgai. Kas padėjo? Labiausiai padėjo tokia mažutė, graži ir taip stipriai pienu kvepianti Ugnė, kuri tiesiog savo trapumu ir mažumu užliūliuodavo bet kokias manyje kylančias gynybas ir bandymą suvaldyti tai, kas vyksta. Ji parodė, kaip su ja elgtis, ko jai reikia, kada jai yra gera. Ir kažkur tose ilgose naktyse, pienu kvepiančiame glėbyje, tarp galybės bučinukų mažoms rankytėms, ausytėms ir per miegus nevalingai padovanotoms šypsenėlėms, manyje pradėjo gimti Mama ❤
Mamomis mes netampame tą sekundę, kai gimsta mūsų vaikai. Tapimas mama yra procesas, ko gero viso gyvenimo procesas. Labai linkiu visoms leisti sau save tame procese atradinėti iš lėto, tiesiog būti, taip kaip būnasi ir kaip jus veda vaikelis ir jūsų pačių vidus 🤱❤
Comments