Kai sukūrėme Natūralią motinystę, tai kadaise buvo tiesiog mano ir draugės, dviejų psichologių, vienos dienos skirtumu pagimdžiusių vaikus, tinklaraštis. Tuomet mūsų dukroms buvo gal 10 mėnesių. Pamenu mirkau tuometinėse temose: artumo, prieraišumo, buvimo drauge, sekimo vaiko ritmu, bandymo suprasti poreikius ir juos atliepti, mokytis apie mažų vaikų pasaulį ir raidą. Realybėje buvo daug žindymo, daug fizinio kontakto, nešiojimo, daug manęs reikėjimo ir daug oksitocino. Ir tuomet, tuometinei man, tai buvo ir naujas, nepaprastas, ir drauge labai autentiškas buvimas. Motinystė atskleidė ir leido išgirsti – kas man svarbu, ko trūksta, ko trūko ir kaip noriu savo vaikus auginti. Tas ryšio ir artumo ieškojimas buvo natūralus ir instinktyvus, bet jis stipriai kontrastavo su tuometinėmis rekomendacijomis ar paveldėtomis taisyklėmis. Su įvairiais įsitikinimais, pradedant nuo: nešiosi – taps rankinuku, leisi, ant galvos užsileisi, kiek čia tave čiulps, išseksi išvargsi, vaikas turi būti išmokytas miegoti vienas, išmokytas būti savarankiškas, kad vaikus reikia bausti ir dar aibė visokių kitokių įsisenėjusių blėnių. Rinktis neklausyti jų, ar neklausyti aklai, rinktis juos dekonstruoti, rinktis kelti klausimus: „ar tikrai?“ ir rinktis įsiklausyti į save, buvo tam tikra avantiūra, kuriai pasiryžau ir kuri buvo nepaprasta, bet labai vertinga. Vis labiau į save įsiklausant, vis labiau stebint, kaip santykį kuriame ir kaip jaučiasi mano vaikas, vis tvirčiau jaučiausi pasikliaudama savo nuojauta. Atrodė, jog viskas, ką reikia žinoti apie motinystę kažkaip yra viduje, tik šitai yra užsikasę „žinojimais“ ir patarimais kitų, bet ne mano. Tuo metu gimęs pavadinimas „Natūrali motinystė“ tai ir atspindėjo: kvietimą gręžtis į save ir atsakymų apie ryšį ieškoti ne kapitalistinės visuomenės standartuose, o savo, kaip žmonių, ilgamečiame žinojime, kaip mums geriausia, saugiausia, tinkamiausia. Man tai atrodo prasminga ir tuo vis dar labai tikiu.
Bet pastaruoju metu žodžių junginys natūrali motinystė man suskamba dar ir kitoje plotmėje, kuri ne tokia teigiama. Natūrali motinystė gali būti vartojama, kaip sąvoka supaprastinti motinystės patyrimą iki natūralaus, tokiu būdu to patyrimo įvairovę pražiūrint. Tai gali būti vartojama nelygių teisių kontekste, siekiant pateisinti daliai mamų užkrautą naštą rūpintis vaikais ir namais vienoms. Nes tai juk taip natūralu. Pateisinti diskriminaciją, nuneigti kitoniškumą. Sulyginti natūralu ir normalu ir kelti klausimus apie „nenormalumą“, jei tai nėra natūralu. Žmogaus teisių kontekste tas natūralumas gali būti naudojamas ir įgauti visai kitą prasmę. Tą matau, ir tas man nepatinka.
Kurį laiką svarstome, kiek Natūrali motinystė vis dar apie mus, o kiek tai sentimentas tai motinystės pradžiai. Pastebim save dažniau vadinantis "Psichologijos studija šeimai". Nors ir Natūrali motinystė taip sklandžiai susisako tarpusavy, taip įprastai skamba, jog net nebegirdime. Ir aš nenoriu, kad Natūrali Motinystė būtų suprantama, kaip mamų patirčių įvairovę, teises, galimybes ar kitokių šeimų patyrimus nuvertinantis požiūris. Nes taip tikrai nėra, realiai poreikis rašyti ir kalbėti ir gimė iš jausmo, kaip stipriai visai tai, kas vyksta, yra nepamatyta. Tiek vaikų patirtys, tiek ir suaugusiųjų.
Tad man Natūrali Motinystė šiandien vis dar atspindi kadaise užrašytą šūkį – augti auginant. Mintį jog motinystės patirtis brandina, nuolatos plečia suvokimą ir įsivaizdavimą apie save ir pasaulį. Jog ši patirtis labai augina, bet kad augtume ir augintume, tam natūralumo neužtenka. Motinystės patirtys, pokyčiai, sunkumai ir viso to įvairovė bei kaina turi būti pamatyta ir palaikoma: visuomenės, įvairių institucijų ir kiekvieno jos nario.
Eglė
Comentarios