Ar pastebite savo vaikų elgesyje ir nuotaikose, kad jei jie galėtų, mielai sulįstų atgal į pilvą? 😄 Aš esu pastebėjus jau keletą kartų, ypač kai suintensyvėja atsiskyrimo nerimas. Tada labai labai vėl reikia mamos, daug žįsti, būti ant rankų. Mano dukrytei ant nosies dveji, man ji jau tokia didelė, manau ir jai pačiai ji jau tokia didelė, kad tas didumas ima ir išgąsdina. Nes visa tai reiškia ir didesnį atskirumą nuo mamos. Taigi reikia vėl tarsi pabūti naujagimiu, kad pasitvirtinti saugumą, vėl pajusti, išgyventi visišką simbiozę. Kaip dabar tas atrodo mūsų namuose, tai Aušrinė prašo ją užkloti, tiksliau, reikia ją tarsi suvystyti, tai susuku ją į pledą, kaip kokį kokoną 😊 Neturi išlįsti joks pirštukas, na ir tada ji prašo: "papą" ir sedim taip kartu pusvalanduką. Paskui ji išsirita, kaip viščiukas, iš pradžių rankutės, vėliau visas kūnas ir vėl ima būti savo amžiuje, bėgioti, dainuoti, žaisti. Aš viską stebiu, man taip įdomu, interpretuoju tai kaip buvimo gimdoje atkartojimą. Dabar ji turi tam poreikį, gal aš iki galo nežinau kodėl būtent dabar, kas vyksta jos viduje, bet akivaizdu, kad kažkokie dideli procesai ir virsmai :) O man savotiškai smagu vėl nusikelti mintimis į jos naujagimystę, kažkodėl būtent dabar ir man iškyla nemažai prisiminimų, minčių apie tą pradžių pradžią, gal mes abi kažkokiame etape, virsme? Labai įdomu stebėti ir dalyvauti tame sąmoningai, nors tikrai, neslėpsiu, taip spenelius skaudejo tik pradejus žindyti 🤭 miego vėl labai trūksta ir jaučiuosi tikrai regrese, vėl visiškoje simbiozėje. Žinau, kad tai laikina ir nežinau ar dar kada nors tai pasikartos, toks didelis intymumas ir artumas.. Tad stengiuosi ir pasimėgauti ❤️ Beatričė
Comments