Apie prieraišumą ir atsparumą

Dažnai konsultuojant ar tiesiog kalbantis su tėvais girdisi, jog jiems neramu, kaip prieraišus/švelnus vaikų auginimas įtakos jų mažųjų gebėjimą prisitaikyti ir funkcionuoti "tikrame" pasaulyje, kai teks eiti į mokyklą, kai atsidurs svetimoje aplinkoje ir pan. Juk ten niekas nesigilins į tai, kaip vaikas jaučiasi, nieks nežiūrės į tai, kokie poreikiai už visko slypi, nieks nesuteiks paguodos ar paramos, ten reikės tiesiog išgyventi ir už save pakovoti pačiam. Ir tai lengviau sekasi vaikams, kurie turi storesnę skūrą. Sutinku, jog aplinka nebūtinai visada bus jautri, priimanti ir suprantanti. Bet ir nereikia! Prieraišus ar švelnus vaikų auginimas visiškai nereiškia, kad vaikai auginami kažkokiame izoliuotame tobulame burbule, kur nesusiduria su išoriniu pasauliu. Susiduria! Tačiau tai, jog mes, tėvai, patys svarbiausi žmonės vaikui, sugebeme būti jautrūs, supratingi, atliepiantys ir pagarbūs, nepriklausomai nuo situacijos, leidžiame vaikui augti žinant, kad šiame pasaulyje egzistuoja stabilumas ir nuoseklumas, ir tėvų meilė jam nesikeičia. Tai, kad nuo mažumės mes kuriame tvirtą ryšį su vaiku ne trukdys jam nuo mūsų atsiskirti. Tai pirmiausia yra vaiko vidinio saugumo jausmo pagrindas, nuo kurio atsispirdamas, jis pasaulį mato ir matys kaip saugią vietą. Jei mes nerimaujame jį išleisdami į mokyklą, tai todėl, kad mes patys nesijaučiame saugūs savo viduje. Mūsų vaikai ko gero jausis kur kas saugesni ir tvirtesni. Jei pašaipa ar kritika adresuota mums, mus įskaudina, tai yra todėl, kad mūsų pačių savęs vertinimas šlubuoja. Prieraišumo ir emocinio saugumo užtikrinimas pačioje gyvenimo pradžioje vaidina labai svarbų vaidmenį vaiko savivertės formavimęsi. Ir kai žmogus pats tiki savimi, jo vertė nebepriklauso nuo aplinkinių nuomonės, jis tą tikėjimą nešiojasi giliai savyje, tad aplinkinių pastabos jį gali aplenkti ir net nepaliesti. Jei mes gerbiame savo vaiką, ir tai atsispindi mūsų elgesyje nuo pirmųjų dienų, jis gerbs save ir kitus. Jei mes gerbiame ir giname vaiko ribas, kol jis dar nemoka to padaryti pats, jis iš mūsų išmoks brėžti ribas pats, jei tai leisime. Jei mes mylim savo vaiką besąlygiškai, ir priimam jį tokį, koks jis yra, nesiekam taisyti, keisti ir neprojektuojam savų baubų į jį - jis užaugs pakankamas. Pakankamas sau toks koks yra, neturintis ir nesistengiantis įrodyti kitiems, kad yra geras ar vertas meilės ir pripažinimo. Ir mums gali būti sunku tai įsivaizduoti, jei neturime tokios patirties. Bet patikėkite, atsparumui formuotis nereikia tvirtos užgrūdintos skūros. Yra senas geras pasakymas: "ką pasėsi, tą ir pjausi". Sėjant nerimą, užauga nesaugumas, sėjant baimes, - nepasitikėjimas. O sėjant ryšį, saugumą, meilę ir pagarbą ir išauga atsparumas. Sau taip pat! 😉❤ Eglė *jei jums patinka mus skaityti - labai kviečiame tapti mūsų remėjais! https://patreon.com/naturalimotinyste #naturalimotinyste #augtiauginant #atsparumas