Žindymas, rodos, vienas natūraliausių dalykų, vis dar egzistuojančių šioje žemėje ir kaip man džiugu, kad mūsų visuomenėje žindančiųjų apskritai ir žindančiųjų ilgai (ilgiau nei 1 m.) yra visai nemažai. Ta prasme, kad labiau vakaruose to mažiau.
Daugumai žindymas gaunasi labai lengvai, sklandžiai, kitos susiduria su sunkumais nuo pat pradžių.. Mamos yra labai skirtingos, kaip ir jų vaikai ir visų žindymo procesai ir patirtys yra skirtingos. Bet aš noriu atkreipti dėmesį į žindančių mamų savijautą, jausmus. Apie tuos, kurių neparodome, kurių net kartais nepripažįstame sau, o jie prasiveržia kaip koks ugnikalnis, po kurio proveržio stoja nejauki ir slegianti kaltė. Tikiu, kad tai, ką parašysiu, bus visiškai svetima kai kurioms mamoms, ir puiku. Bet kažkam tai gali būti kaip šviežio oro gurkšnis, kad tai normalu, ar aš tame ne viena.
Pastebėtinas šiandieninėje visuomenėje vyraujantis ritmas - būti kuo geresne mama savo vaikui. Tai kartais reiškia gan didelį aukojimą savęs, dėl savo vaiko. Ir žindymas gali tapti to dalimi.
Žinoma, kad mamos pienas vaikui yra pats nuostabiausias dalykas visomis prasmėmis. Tai taip natūralu. Bet išplėskime situaciją ir vertinkime, kaip tame yra mama. Nes juk ir ji yra lygiasvorė dalyvė. Neveltui ir PSO (Pasaulinė Sveikatos Organizacija) pabrėžia, kad tęsti žindymą tiek, kiek to nori mama ir vaikas. Vadinasi kažkur turi būti judviejų kompromisas.
Taigi ką gali signalizuoti mama, kai žindymo procesas tampa jai per intensyvus, varginantis, kai kažkas su tuo nebegerai.
Gali būti tokių epizodų, kai jaučiate norą palaikyti didesnę distanciją.
Galit atpažinti savyje kylantį erzuli, pykt, kai vaikas nori žįsti.
Gal pastebit, kad pati atsiribojate, įlendate į telefoną ar pan, kai vaikas žinda.
Gal imate elgtis su juo grubiau žindydama.
Gal tiesiog jaučiate diskomfortą.
Visa tai yra normalūs jausmai! Ir visa tai yra tiesiog ženklas, kad kažkas šiame jūsų santykyje su žindymu nebegerai. Kad turite sustoti ir permąstyti, kiek ir ar norite tęsti žindymą.
Beje, taip gali nutikti karts nuo karto, vis prieinant kažkokią naują ribą, kurią svarbu permąstyti.
O atkreipti savo dėmesį į šiuos jausmus būtina, nes nepaisant jų, ilgainiui gali tiesiog sukilti stiprios emocijos, ko pasekoje nutrauksite žindymą kažkaip labai griežtai, apimta pykčio, o tai bus stiprus neigiamas išgyvenimas tiek vaikui, tiek jums pačiai.
Įvardydama tuos jausmus ir potyrius aš turiu omeny ne momentinius sunkumus, ne pavienius nemalonius žindymo atvejus, o pasikartojančius ir dažnus, kai į galva ima lįsti visokios nefainos ir nesidalintinos mintys..
Ką gi daryti, jei vis tik atpažįstate save, tuose mano išvardintuose teiginiuose? Manau svarbiausias atsakymas yra būti nuoširdžia ir atvira su savimi. Nesvarbu šiuo metu ką mano kiti, kaip draugei sekasi, ką pasakys partneris, ir t.t. Nes jūsų jausmai yra jūsų reikalas ir jie parodo, kad jums kažkas nebetinka, nepasiteisina, nebeveikia.
Kartais atsakymu tampa nujunkinimas arba žindymo retinimas/mažinimas, bet gebėjimas tai padaryti švelniai. O kartais tai gali būti visiškai su tuo nesusiję. Gal reikia daugiau laiko skirti sau, pabūti su savimi, atsiskirti keliom valandom. Buvimas nuolatiniame kontakte yra labai intensyvi patirtis. Gal reikia kažkokios papildomos pagalbos iš aplinkos. Gal daugiau informacijos ir palaikymo žindymo tema. Gal dar kažkas. Svarbu kelti tuos klausimus sau ir ieškoti atsakymų. Tai tiesiog pagarba savo riboms :) O atsakyti klausimai ir atlikti atitinkami veiksmai taps tolimesnio mėgavimosi žindymo procesu dalimi. 🤱❤️
Beatričė 🤗
Comentários