Užduotis, kuri lydi kiekvieną motinystės ir tėvystės keliu einantį. Nelengva užduotis, reikalaujanti daug sąmoningumo ir savęs pažinimo. Pasidalinsiu vienu epizodu, kuris gana vaizdingai tai iliustruoja. Iškeliavau su drauge į Birštoną su nakvyne, ten puikiai leidom laiką, bet štai, vienoje procedūroje guliu šiltai įsukta, uždengtomis akimis, palikta ramybėje ir tamsoje, klausausi fortepijono muzikos. Mane, kažkada grojusią pianinu, labai giliai panardino ta muzika. Pradžioje klausiausi atskirų rankų kuriamos melodijos, kaip viena melodinė linija persidengia su kita, įsivaizdavau tarsi pati groju. Taip giliai atsipalaidavau, pradėjo kilti vaiziniai, jie tarsi skleidėsi iš muzikos. Gėlė, ant jos vandens lašas, riedantis lapeliais žemyn, iš žemės dygstanti žolė, rugiai, kuriuos glosto vėjas ir mano rankos. Užliejo šiluma ir vasaros kvapas, toks stipriai iki kaulo pažįstamas, išjaustas, patirtas, išgyventas. Nukėlė jis mane į vaikystės prisiminimą, kuris toks ryškus ir toks skaudus, nes jame - man taip ilgu savo mamos. Suspaudė širdį, ištryško ašaros. O tuomet iš karto iškilo Aušrinė ir begalinis jos ilgesys. Aš ir vaikas, kuris ilgisi savo mamos, ir mama, kuri ilgisi savo vaiko. Ir sekundei ėmė atrodyti, kad ir Aušrinei dabar taip ilgu manęs, kad jai skaudu, kad spaudžia jos širdelę. Jau galėjau įsivaizduoti jos liūdną veidą, jau galėjau imti save kaltinti, kad kažkur išvažiavau. Galėjau griūti į ilgesį, liūdesį, kaltę, pyktį ir vienišumo jausmą itin giliai. Tačiau sustojau. Jau nemažai ištyrinėjus savo vidinį vaiką, žinau, kad jo ir mano vaiko patirtys yra skirtingos. Aušrinė išgyvena kitaip, kitus dalykus ir kitame lygyje, nei kažkada aš. Taip pat žinau savo jautrias vietas, savo asmeninius skausmus ir nuoskaudas, kurios yra tik mano. Ir nors gali kilti impulsas susisieti su savo vaiku, noras jį apkabinti, būti šalia, labiausiai dabar apkabinti reikia savo vidinę mergaitę, kuriai taip ilgu ir kuriai spaudžia širdį, mergaitę iš to prisiminimo. Suteikti jai šilumą, meilę, rūpestį. Tiesiog pamatyti tą skausmą, kurį ji patyrė ir atliepti jį, išgyventi tai naujai, su dėmesingu emociniu rūpesčiu, kurio taip trūko. Neuždėti šių jausmų ant savo vaiko ir nepradėti elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų kažkas pasielgęs su manimi. Taigi gavosi nuostabi terapinė procedūra, po kurios išėjau kiek nostalgiška, kiek sujautrėjusi, bet tikrai laiminga, jaučiausi pamačiusi, išgirdusi save ir pasirūpinusi savimi, savo vidiniu vaiku. O mano vaikas tuo tarpu puikiai leido laiką ir išgyveno visai kitus dalykus
Beatričė
Comentarios