Prieš kelis mėnesius sapnavau sapną, kuriame tokia jauna moteris atsigulusi ant žemės žindo savo vaiką. Jis guli ant jos, apsivijęs kojytėmis ir rankutėmis. Moteris glosto jam galvą ir tokiu ramiu veidu žiūri į mane. O paskui sako: “aš tai daugiau vaikų neturėsiu” ir maloniai nusišypso.
Sapne vyko daugiau visokių kitų dalykų, bet šita scena kažkokia ypatinga. Atsimenu ją taip šviežiai, su tokiu lengvumo jausmu.
Pradedu galvoti, kiek gi aš noriu turėti vaikų, ką šis sapnas sako apie mane, kokia yra mano realybė?
Kai buvau kokių 23 metų įsivaizduodavau, kad turėsiu kokius tris vaikus, jie bus mano chebra, varysime visur kartu ir puikiai sutarsime. Dar į galvą ateina prisiminimas apie paauglystėje žiūrėtą serialą, kur pastoriaus šeimoje augo penki ar daugiau vaikų. Toks taikus ir ramus serialas, apie kiek idilišką šeimą.
Vienas vaikas atrodo kažkaip per mažai. Juk ir pati augau su broliu.
Bet, o kokia mano realybė ir apie ką mano sapnas?
Aušrinę auginti man labai faina ir kartu labai sunku. Tai pareikalauja labai daug vidinių resursų, kurių ne visada aš turiu pakankamai. Esu jautri ir nerimastinga asmenybė, o motinystėje šie jausmai dažnai tiesiog varo pikais. Audrius irgi jautruolis, tik kitaip, kartu yra didelis individualistas, Aušrinė, rodos, susirinko abiejų mūsų jautrumą ir yra tokia nepakanti. Pastaruoju metu išgyvenu tokius dvilypius jausmus, kurie nuo pilnatvės ir malonumo jausmo bloškia į pyktį ir nesaugumą. Taip norisi tiesiog tvarkos gyvenime, nors ir žinau, kad su trimečiu, tai, kaip gyvename - ir yra tvarka 😅
Jai trys metai, aš džiaugiuosi, kad ji jau tokia didelė, bet pastebiu savy laukiant, kol ji taps dar didesnė, nes gal kažkas bus lengviau. Tačiau pagalvojus, kad gal ji bus tik viena, norisi gerti į save kiekvieną mudviejų akimirką.
Koks didelis dvilypumas tarp noriu ir nenoriu turėti daugiau vaikų! Kažkur savy jaučiu, kad norėčiau dar kartą išgyventi nėštumą, gimdymą, kūdikystę, kad su antru būtų kažkaip kitaip ir be galo smalsu, kaip. Bet iš kitos pusės man baisu, nes atrodo, kad dar vieno vaiko atsiradimas mane sugriautų. Dvi nerealistiškos fantazijos: arba bus pasaka, arba pragaras. Tikriausiai būtų viskas kartu.
O mano sąmoningoji pusė dabar jau atvirai sako, kad aš tiesiog, šiai dienai, daugiau vaikų turėti nenoriu.
Kodėl? Nes man paprasčiausiai per sunku.
Prieš gimstant Aušrinei irgi turėjau fantaziją, kad jau mes su Audrium, kaip pora, labai puikiai ir kūrybiškai su viskuo tvarkysimės. Būsime tokia bohemiška ir truputi “crazy” šeimynėlė ☺️ O pasirodo tas “crazy” ir bohemiška su vaikučiu tampa tik didesniu iššūkiu. Aušrinę auginame kiek įmanoma sąmoningai, prieraišiai, skirdami daug savo laiko ir dėmesio, neturint jokios pagalbos iš šalies. Ir šitas komplektukas mums yra daug.
Jaučiu, kad antras vaikas dabar visiškai neturi vietos visomis prasmėmis ir tai sau įvardinus pasidaro lengviau. Nors auch kaip skaudu ir liūdna 🥺 Bet galiu kiek atsipūsti ir labiau pajusti savyje tą moterį iš sapno, kuri, mano ego žvilgsniu - puiki mama tam vienam vaikui. Ir nieko daugiau nereikia.
Rašau ir galvoju, kad po kiek laiko galiu mąstyti kitaip, tikiu, kad vis pasivys įvairios mintys šia tema, ypač stebint aplinką, gal ir mano pačios situacija kažkaip apsivers.
Tik noriu būti atvira su savim ir jumis apie tai, kaip jaučiuosi dabar. Atvirumas su savimi - svarbiausia. Ir tikiu, kad tai gali kažkam labai atliepti ❤️
Beatričė
Comments