Parašiau šį tekstą prieš kokius gerus kelis mėnesius, ir labai neužilgo pamačiau interviu su viena psichologe ir lygiai tokio pat pavadinimo straipsniu. Straipsnis puikus, bet aš žiauriai tingiu keisti savo pavadinimą ;) Tai lai būna ir vėl - "tai kaip vaikus augina psichologai?"
Taip pat, kaip ir kuria visus kitus santykius. O tai reiškia - absoliučiai visaip. Kantriai. Pritaikant žinias praktikoje. Pasimetus iki paskutinio siūlo. Be kantrybės. Empatiškai. Priklausomai nuo situacijos, kas vyksta gyvenime tuo metu, kaip sekasi rūpintis savimi, kiek turim pagalbos. Kiek šiaip ramu ir stabilu ar chaotiška viduje. Žmogiškai.
Psichologai nėra atsparūs "triggeriams", netgi jei apie juos daugiau ir žino. Psichologijos teorija nepasiverčia praktika automatiškai, vien nuo jos išmanymo. Psichologai irgi turi jausmus, patiria emocinius svyravimus, duobes, pakilimus, sunkumus. Kartais jaučiasi puikiai, kartais suknistai ir šūdinai. Kaltina save, kaltina kitus. Mato skaidriai arba gyvena tarsi su dangčiu ant galvos.
Žinios tėra žinios, ir dažniausia visai ne žinių mums visiems trūksta, kad pavyktų padaryti pokytį.
Juk žinot tą jausmą - perskaitėt nuostabią knygą apie vaikų auginimą, yes, vualia, nušvito pasaulis, atsakymus žinau, dabar VISKAS BUS GERAI!!! Ir tikrai būna gerai. Iki... pirmo praktinio pabandymo. O jame kažkas nesuveikė ir tiek. Vaiko reakcija buvo ne tokia kaip iš knygos, o po jos mano reakcija tuo labiau... 😅 ir visas entuziazmas nuvažiavo į pakalnę.
Nes dažniausiai ne žinių mums trūksta, o patyrimo ir įgūdžių elgtis kitaip. Kitaip su kitais, bet kad galėtume keistis elgesyje su kitais, pirmiausia turime suvokti, kaip elgiamės patys su savimi.
Ką darom, kai mums kyla sunkūs jausmai ar įtampa - ar tą ignoruojam, nuo to bėgam, apsimetam, kad niekas nevyksta. Kaip reaguojame susidūrę su savo silpnumu ar klaidomis - ginam save, racionalizuojam, bandydami bet kokia kaina išlaikyti savo teigiamą aš vaizdą, ar baram, kaltinam, plakam? Ar priimam save tik teigiamus, ar visokius? Ar išvis nutuokiam ir pažįstam savo šešėlinę pusę, ar esam ją giliai pakišę, po niekada nematytu kilimu. Ką puoselėjam ir auginam savyje, ką priimam ir kaip vertinam.
Tas atsispindės ir tame, kaip elgiamės su kitais - savo vaikais, mylimaisiais, artimaisiais, pažįstamais, kolegomis, partneriais ir nebūtinai gero linkinčiais.
Nes kiekvienas santykis atkartos tai, kokį santykį pirmiausia nešiojamės savo viduje. O tas, visiems, net ir psichologams, yra pats kebliausias ir sudėtingiausias.
Linkiu daugiau atlaidumo sau ir kitiems - visi mes, žmonės, esam vienaip ar kitaip pažeidžiami. Visiems kažką skauda ar dėl kažko neramu. Net jei ir atrodo kitaip. Kiekvienam stinga palaikymo, o ne patarimo ar smerkimo.
O ypač šiuo keistu ir įtemptu laikotarpiu.
Šviesos ❤
Eglė
Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste
Comments