Kartais mamas aplanko ir tokios dienos. Ir tikiu, jog jos pasitaiko dažnai iš mūsų, tik apie tai ne visada kalbame:
----
Kiekviena mama yra vieniša mama (kartais)
Kiekviena mama kartais pasijaučia vieniša. Ir ta, kurios partneris yra nuostabus tėtis. Ir ta, kurios vyras yra labai rūpestingas. Net ir ta, kuri myli ir yra mylima.
Kiekviena mama pasijaučia vieniša mama, tada, kai nors ji kėlėsi tą naktį aštuonis kartus, pokaičio snaudžia jos vyras.
Tada, kai išgirsta priekaištą, jog užtruko parduotuvėje 15 minučių per ilgai.
Tada, kai paklausus ar gali nueiti į dušą, išgirsta nepatenkintą "eik.."
Tada, kai jos laikas "sau" yra maisto gaminimas, arba namų tvarkymas.
Tada, kai ji net nedrįsta pasvajoti apie nuėjimą į spektaklį.
Tada, kai apie savo planus ji užsimena partneriui savaitę prieš, o jis - prieš kelias minutes.
Tada, kai nuo didžiulės atsakomybės ir darbų ji negali užmigti, o vyras nesupranta jos nuovargio, nes "taigi galėjai pamiegoti".
Tada, kai ji jaučiasi kalta, išeidama papietauti su drauge.
Tada, kai išsivalyti dantis ir nueiti į dušą tampa pramoga.
Tada, kai ji išgirsta "bet juk aš tai dirbu".
Tada, kai jos poreikiai yra taip natūraliai mažiau svarbūs, jog net ima atrodyti, kad taip ir turi būti.
Tada, kai jos nesiklauso.
Tada, kai kaltina.
Tada, kai jos nesupranta.
Tada, kai jos norus pamiršta.
Tada, kai verkia be priežasties ir negali sustoti.
Tada, kai reikia sustoti, nes savo ašaromis nenori gąsdinti vaiko.
Kai supranta, jog bet kurią minutę, jos vyras gali paimti ir išeiti. Kad ir kelioms valandoms. Nes jis gali. Net ir tada, kai ji prašo, kad jis neitų. Net ir tada, kai jai taip skaudu. Tomis trumpomis akimirkomis ji jaučia skausmą tų mamų, kurių vyrai kadaise išėjo, ir nebegrįžo.
O ji išeiti negali. Nes ji yra mama, ir jos atsakomybė už tą mažą žmogų yra stipresnė už bet kokį kitą motyvą ar emociją.
Ir tas suvokimas, jog kad ir kokioje lygiavertiškoje poroje manai esanti, visa tai tėra lygiavertiškumo iliuzija.
Mama taip dažnai yra ta, kuri neturi pasirinkimo, ir tuo ji yra ir stipri, ir pažeidžiama.
Klausimas, kaip tas pažeidžiamumas yra išnaudojamas. Ar stebint mamos pareigas iš šono, prisidedant, bet perdaug nesigilinant, kiek tame daug yra prakaito, nuovargio, nusivylimo ir skausmo. Ar gerbiant šį pažeidžiamumą ir niekada, NIEKADA nesuteikiant net galimybės prisiliesti prie jausmo, jog ji yra paliekama. Kad ir valandai. Tuomet, kai jai yra sunku. Tuomet, kai ji prašo to nedaryti.
Kiekviena mama kartais jaučiasi vieniša mama. Kaip dažnai, priklauso nuo to, su kuo ji eina bendru keliu. Ir kaip gerai jiems sekasi eiti susikibus už rankų.
O taip pat nuo tų kitų (kartais) vienišų mamų, kurios ją supa. Nes tik jos gali suprasti, kaip kartais plyšta širdis, kai tikėjaisi, kad diena bus lengvesnė, o tavo vyrui tiesiog atsiraso reikalų. Ir taip, čia tik viena diena, bet, mažų vaikų mamų atveju, tai nereiškia, kad tu pamiegosi, ir ateis kita, ir kad rytas šviesesnis už vakarą. Nes kaip jis bus šviesesnis, jei tu nepamiegosi 😂 Mamų gyvenimas susideda iš niekada nesibaigiančio dienų ir naktų kontinuumo, kuriame jų buvimas mama nesustoja. Mama nesustoja. Džiaugsmas ir nesėkmės, nuovargis, viskas akumuliuojasi. Mama pildosi, pildosi tų jausmų ir tampa vis labiau pavargusi, jautri, silpna, stipri, vieniša.Todėl ta viena diena yra svarbi. Kiekviena diena. Nes kad ir kada tai buvo, ta diena vis dar yra šiandien.
Kiekviena vienišai besijaučianti mama iš tiesų nebėra vieniša. Nes ji visada yra ryšyje. Tas ryšys džiugina, verčia juoktis, kai sunku, vargina, verčia iš lovos vidury nakties, sujaukia planus, kuria naujus. Bet kitame to ryšio gale yra mažas žmogus, kuriam tavęs reikia labiau, nei tau kažko. Kuris yra toks laimingas ir saugus, žinodamas, kad mama yra ir bus. ❤
---
P. S. šiuo įrašu jokiu būdu nenoriu kurstyti bumbėjimo ar pykčio vyrams. Priešingai, šįkart paprasčiausiai noriu atjausti mamas, kai joms tiesiog būna sunku. Žinau, jog sunku būna ir tėčiams.
Pasistenkim labiau išgirsti, suprasti ir atjausti vieni kitus. ❤
*foto autorius Josh Willink
#naturalimotinyste #augtiauginant
Comments