Auginant vaikus dažnai tenka priimti sprendimus, kurie įtakoja jų patirtį. Ar jau galiu išeiti vakare pasikultūrinti ir palikti vaiką užmigti su tėčiu, nors šiaip jis užmiega tik su manim? Ar galiu išsprukti visai nakčiai? O savaitgaliui? Savaitei? O kaip būtų jei pas senelius nuvežti kelioms dienoms? Kupini nerimo, smalsumo ir šalia kylančio entuziazmo klausimai, apie atsiskyrimą, kuris didesnis nei įprastai. Ar vaikas tam pasiruošęs ir ar pasiruošusi tam mama? Didieji klausimai, tokie kaip: kada pradėti lankyti darželį, ar jau grįžti į darbą ir kokiam užimtumui? labai keičia vaikų patirtis, verčia patirti stresą, prisitaikyti, augti. Bet kasdienybėje daug mažų klausimų, štai pavyzdys iš mano kasdienybės: ar galiu palikus vaiką vieną namie nulėkti iki parduotuvės? Tokia patirtis vaikui yra frustruojanti, kelianti stresą, bet kartu ir maloni, nes gali pajusti savo didumą, galėjimą, atsiranda galimybė ieškoti viduje būtų, kaip tvarkytis su nerimu. Taigi pagrindinė dilema yra: ar patiriama frustracija vaikui yra labiau auginant, ar labiau traumuojanti? Atsakymas dažniausiai nėra aiškus ir savaime suprantamas, kintantis ir priklausantis nuo mūsų emocinės būsenos, lūkesčių, asmeninės patirties. Sakydama “traumuojanti patirtis” neturiu mintį traumos, kurią tipiška matyti kaip didelį įvykį (apleistumą, smurtą, skyrybas, mirtį). Turiu galvoje tiesiog per sunkias vaikui patirtis, kurios daugiau žaloja nei augina. Kai streso yra daugiau nei vaiko vidinių pajėgumų su juo tvarkytis. Vienkartiniai patyrimai netampa trauma, tačiau jeigu su tuo vaikas auga nuolatos, tai yra trauma. Kas tos frustracijos? Visa, kas sukelia nepatogumo, nemalonumo, nerimo, streso, baimės, pykčio, bejėgystės, silpnumo ir kitus jausmus, tai ne komforto zona, kuri vis keičiasi, vaikui augant ir plečiant savo patirtis. Tos pačios frustracijos gali skirtingai paveikti skirtingus vaikus ir tai priklauso ne tik nuo jų amžiaus, bet ir nuo asmenybinių niuansų, jautrumo, temperamento, turimų patirčių, emocinės būsenos, situacijos. Naujagimui patiriama frustracija, kai mama neateina, nors jis ją kviečia, dažniausiai yra traumuojanti, tuo tarpu metinukas jau gali imtis veiksmų pats, eiti ar ropoti link mamos. Mama, kuri yra su savo vaiku čia ir dabar, spontaniška ir autentiška, kažkur giliai viduje žino, ką ir kiek jos vaikas gali, ji stebi ir nujaučia, kas yra nepakeliama, o kas yra įveikiama. Bet kiek dažnai mes esame tokios tik stebinčios ir atsigręžusios į vaiką, neužgožtos savo emocinių būsenų, patičių, reikalų, poreikių. Tikriausiai retai. Ypač su kiek ūgtelėjusiais vaikučiais. Bent jau man taip yra kūdikytėje būti dėl vaiko, vaikui ir pagal vaiką man buvo kur kas lengviau nei dabar, kai daug energijos nukrypsta į darbus, mokslus, remontus ir asmeninius interesus. Kaip dažnai mes, tėvai, norime/tikimės, kad mūsų vaikai bus didesni, nei jie faktiškai yra tuo metu, kad jau gebės daugiau, prisitaikys, supras, nes mums taip reikia, taip būtų patogiau. Kartais tai ir įvyksta, palankiomis vaikui aplinkybėmis jis užauga, atranda, kad gali. O kartais, ypač kai tai nėra jo galimybėms tuo metu, jis tiesiog priešinasi, dar labiau sumažėja ir frustraciją sukelia mums. Vis tik frustracijos yra reikalingos, jos augina, verčia atsiskirti nuo mamos ir kurti, stiprinti vidines struktūras, kurios padės prisitaikyti ir išgyventi šiame pasaulyje. Jas įveikdami vaikai ugdo savo įgūdžius, tampa vis pajėgesni ir savarankiškesni.
Beatričė
Comments