Jau seniai galvojau, kad kažkada ateis ta diena, kai rašysiu šį tekstą, tad kiek keista, kad jau dabar yra ta diena. Tai oficialu, mano žindymo kelionė baigėsi, o buvo ji tikrai gera. Pirmiausiai turiu pasakyti, kad ji buvo sklandi, nuo pirmųjų dienų iki pabaigos. Nesu turėjusi jokių uždegimų, didesnių diskomfortų, pieno taškymosi ir bėgimo kiaurai rūbų, apžiojimo problemų, atpylinėjimų, baimių dėl pieno kiekio, savo sveikatos ar pan. Man labai pasisekė. Kartu esu labai dėkinga gyd. A. Mulevičienei, kurios lankyti kursai mane parengė tikrai gerai.
Noriu pabrėžti, kad būdama nėščia labiausiai nerimavau dėl žindymo, tai atrodė taip svetima ir nesuprantama, koks tai jausmas, kaip ten viską sugaudyti ir žinoti. Pasirodo nieko ten nereikia sugaudyti ir žinoti! Mano kūnas viską žino, mano naujagimis taip pat viską žinojo. Man žindymas pasirodė esąs tikrai stebuklingas, nepaprastas. Nuo to, kad vos tik gimęs vaikutis geba pats susirasti krūtį ir žįsti, žįsdamas "pageidauti" iš manęs būtent jam reikalingų medžiagų, o mano kūnas geba pagaminti pieną pagal užsakymą 😀 iki to, kad aš sirgdama ir žindydama apsaugau savo vaiką nuo ligos. Tai čia tik fiziniai aspektai, o dar visa psichologija! Kiek daug tame yra santykio, meilės kūrimo. Dar dabar žiūrėdama į pirmąsias žindymo nuotraukas kyla tiek daug emocijų, nes tai taip jautru, gražu, stebuklinga.
Dabar mano dukrai trys metai ir mėnuo, aš puikiai atsimenu pirmąjį jos žindymą pagimdžius, kad nustebau, nes įsisiurbimo jausmas buvo toks keistas ir kiek nemalonus, kaip akušerė pastebėko "ak, kaip gražiai žinda", kaip pirmasias dienas spieneliai buvo jautrūs kaip niekada anksčiau, kaip nubudusi trečią rytą stebėjau lėtai tekantį upelį pieno, kaip mano vaikas kvepėjo pienu.
Žindyti man sekėsi, greitai išradau įvairiausių pozų, žindžiau miegodama, stovėdama, gulėdama, valgydama, darydama valgyti, vaikščiodama, žindžiau viešose vietose, atvirai ir nesijaudindama. Galvoju, kad net dabar jaučiuosi kur kas laisviau būdama be liemenėlės, su gilesne iškirpte nei prieš žindymą ir nėštumą.
Aušrinė buvo intensyvi žindukė, pieno jai reikėjo daug, dažnai ir ilgai. Pirmuosius tris mėnesius tikrai gyvenau sulipusi su ja, bet ir vėliau to buvo daug, ypač kai jai sustiprėdavo atsiskyrimo nerimas, įsisiurbti ir nepaleisti - geriausias būdas su tuo nerimu tvarkytis 🙂
Žindžiau tris metus ir mėnesį, ar tai daug, ar mažai, nevertinu, nes žinau, kad mums būtent tiek buvo tinkama. Nors pačiai kilo minčių apie nutraukimą gerokai anksčiau, o Aušrinė tikriausiai dar būtų žindus ilgiau, kompromisas įvyko taip. Kažkur nuo dviejų metų ir trijų mėnesiu pradėjau riboti žindymą, iš pradžių nebežindžiau lauke, paskui žindžiau tik prieš miegus ir atsikėlus po jų, paskui liko tik ryte ir vakare, o pastarajį pusmetį ji žindė tik vakare. Kiekvienas mažinimas buvo susijęs su mano jausmais, kad jau per intensyvu, erzina, vargina, tad ieškojau vis naujų žindymo ribų. Na ir galiausiai supratau, kad viskas, kad jau užtenka, va šiandien 🙂 Prieš tai, ji kelias savaites daugiau žaidė su krūtimi, nei žindė, gal tai ir buvo žinutė man… Taigi mes pasikalbėjome, pasilikome alternatyvą - palaikyti rankutę ant krūties atsigulus miegoti. Ji pyko ir priešinosi du sekančius vakarus, bet dabar jau viskas ramu ir sklandu.
Tik dar vienas laukiantis reikaliukas - atšvęsti 😀
Galvojau apie laukiančias emocines audras, kurios užpuola nutraukus žindymą, bet taip jau nutiko kad visai nieko neįvyko 🤷🏻♀️ tarsi niekas nepasikeitė, tik viduje pasidarė ramiau.
Visoms žindančioms: žinau, kad kartais gali tas nuostabus dalykas atrodyti kaip kalėjimas ir kankinimas, bet kaip ir viskas gyvenime, žindymas yra dvipusis, ambivalentiškas, kupinas įvairiausių jausmų. Paisykite jų. Žindymo sklandumas labiausiai priklauso nuo pasitikėjimo savimi, savo kūnu ir savo vaiku, tikėjimo, kad viskas einasi taip, kaip jums abiems yra geriausia šiame etape. Stebėkite savo ir savo vaiko siunčiamus signalus ir ši kelionė bus nuostabi ❤️
Beatričė
Comments