Nematomi

Neseniai rašiau apie mamas, kaip dažnai jos jaučiasi tarsi savo vaikelio šešėliai, nes vos gimus vaikučiui, visų dėmesys nukreipiamas į mažylį, o pokalbiuose, ypač mamystės pradžioje, dominuoja paviršinės temos, patarimai, gąsdinimai, drąsinimai - viskas taip stipriai apie tuos kitus, ir taip mažai apie pačią mamą. Jei dažna mama jaučiasi, kaip šešėlis, tai tėtis, tuomet, kaip šešėlio šešėlis. Kuris tame procese kaip žmogus, turintis jausmų ir minčių, nurašytas buvo jau nuo pat pradžių, kai jam buvo priskirtas vaidmuo pasirūpinti nėščiąja. Lepinti, atlaikyti hormonų šuolius, tempti namo ledus ar silkes vidury nakties, masažuoti kojas, kalbėtis iki paryčių, tvarkyti namus, sukti lizdelį pagal vis besikeičiančius arba niekaip neišaiškėjančius nurodymus. Planuoti ateitį, įsivaizduoti, svajoti, girdėti, dalintis, būti jautrus, būti stiprus. Viskas su tuo gerai, žinoma. Blogai su tuo yra - net nedrįsti pyptelti apie save ir sau kylančias mintis ar jausmus. Nes juk žmona tai gyvybę savyje nešioja, tau tereikia ja pasirūpinti! Ir tai tęsiasi ir toliau. Tau belieka pasirūpinti ir ją palaikyti gimdyme. Tau belieka pasirūpinti šeima ir naujagimiu po gimdymo. Tau belieka uždirbti pinigus, tau belieka perimti vaiką iškart grįžus iš darbo. Nes gi ji tai pagimdė! Nes gi ji tai žindo! Nes gi ji tai mama. Žinot, kaip kartais būna, kai reikia kažko išlaukt, iškęst, išbūti, tai yra kur kas sunkiau nei tiesiog imti, spręsti, daryti. Ir visą tą laiką, kai tavo mylimoji daro kažką tokio kilnaus, tau telieka būti šalia. Ir ne bet kaip, o taip, kaip reikia būti. Ši stebėtojo pozicija yra siaubingai sunki. Ji labai apie bejėgystę ir jos keliamą nerimą ir baimę. Mums visiems sunku bejėgystę pakelti, bet pasidalinus su kažkuo, kaip jautiesi, dažnai tampa lengviau. Šiuo atveju pasidalinti negalima, nes tu privalai būti tas stiprus. Kai stebi mylimąją puškuojančią ir nuvargusią, kai gimdymo veikla neprasideda tada, kai turėtų, kai vaikutis kaip tyčia nustoja spardytis, kai tu uždedi ranką ant pilvo, kai matai susirūpinusius gydytojus, bet niekas tau nesako, kas dedasi. Kai esi išprašomas iš operacinės ir lieki vienui vienas su visu savo nerimu. Arba kai stebi savo moterį atiduodančią paskutines jėgas ir rėkiančią jog daugiau ji nebegali. Kai, jei viskas gerai, vaikutis patenka į jos rankas. O jei ne, stebi jį per inkubatoriaus stiklą. Kai tavo žmona išsekusi nuo nuolatinio naktinio žindymo, o tu tegali pasiūlyti jai vandens, nes mažylis kategoriškai atsisako priglusti ne prie mamos. Kai nori padėti, bet nežinai kaip. Kai kasdien jautiesi lyg be vietos, nes eidamas į darbą, palieki širdį namie, ir nuolat galvoji apie namus. O namuose apie visą krūvą reikalų, kurie tave neramina. Visko tiek daug ir taip staiga, viskas nauja, nepažinta. Tai kelia sąmyšį, nesaugumą. Tu turi pasirūpinti ir turi būti tas stiprus, bet stebėdamas savo moterį, dažnai matai, jog čia stipri ji. Myli ją bet nebeatpažįsti, nori pasikalbėti, bet judviejų kaip poros staiga tarsi nebėra. Per vieną naktį tapote orientuoti į vieną mažą žmogų o nebe viens kitą, ir tuo labiau nebe į save. Tai nuostabu, bet ir liūdna vienu metu. Bet tu negali nei taip mąstyti nei taip jausti, negali išvis nieko jausti, nes juk jausmams čia ne vieta. Nes tavo darbas - pasirūpinti šeima. Šešėlis yra nematomas, o šešėlio šešėlis niekada matomas tame ir nebuvo. Kartais stebimas tėčių atsiribojimas nuo vaikučio auginimo ypač pirmaisiais gyvenimo metais, dažnai yra apie pokyčio neigimą ir apie savo jausmų ir išgyvenimų nepriėmimą. Ypač jei nėra patirties ar įgūdžių, ypač jei patys augo šeimoje, kur nebuvo galima reikšti jausmų, rodyti jautrumo ar silpnumo. Nes mūsų visuomenėje erdvės mamų jausmams yra gana mažai, jau nekalbant apie tėčių. Bet tą erdvę galime pradėti kurti. Šeimoje. Kiekvienoje šeimoje, vienoje po kitos. Išgirskim mamas. Bet mamos, močiutės, seneliai, draugės ir draugai - išgirskime ir tėčius. Būtent tėčius.❤ Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant *kviečiame prisidėti prie mūsų veiklos tęstinumo ir paremti mus čia ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste