Vaikų emocijos dažniausiai tokios gyvos, gaivališkos ir ryškios. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažesnė tų emocijų kontrolė ir jos tiesiogiai realizuojamos elgesyje. Kūdikiai visą emocinę įtampą šalina verksmu, o todleriai verksmą papildo kitais raiškos būdais, per savo kūną ar tiesiog pačiu kūnu (griuvimu, mėtymu, trypimu). Jei kyla stiprus pyktis, galime stebėti kaip vaikas emociją nukreipia į kokį daiktą ar žaislą. Jį staiga meta, sulaužo, trenkia. Dažnai pyktį nukreipia į mamą/tėtį, gali įkąsti, pešti plaukus, tampyti rūbus, stumti, spirti, trenkti. Lygiai taip pat vaikas pykį gali nukreipti ir į save, įsikąsti sau į pirštą, pešti plaukus, tampyti drabužius, griūti, trenkti sau su ranka, spirti koja ar trenkti kur nors galvą. Mums visiems emociškai, tikriausiai, lengviausia atlaikyti, kai tuo pykčio objektu tampa daiktas ar žaislas. Tegul jį meta, daužia, spiria, laužo, jei tai nėra kažkas vertinga ar trapaus, tiek jau to :) tas situacijas daugiau mažiau gerai atlaiko visi tėvai. Bet va, kai pykčio objektu tampa mama/tėtis ar pats vaikas, šiek tiek sunkiau. Jei pyktis nukreipiamas į mus, tai tikrai dažnai patiriam skausmą ir natūraliai kyla noras priešintis, gintis. Arba jaučiamės užpuolami, kad pažeidžiamos mūsų ribos, kyla noras gintis. Taigi čia ir mums jau kyla emocinė reakcija, susierzinimas, pyktis, nepasitenkinimas, visa tai gali dar labiau pagilinti vaiko emocinę dramą. O jei vaikas pats tampa savo pykčio objektu, mums, tėvams, dažniausiai tai labai sunku atlaikyti. Apskritai yra sunku matyti savižalą ir ją ištoleruoti labai sudėtinga. Čia tikriausiai visiems kyla emocinė reakcija, dažniausiai tai baimė, bejėgystė, kurią užmaskuojame pykčiu arba perdėtu globėjiškumu ir saugojimu. Taigi vaikas vėl pajunta, kad tai, kas su juo dabar vyksta yra kažkas labai ypatingo. "Jei net mama bijo, tai tikrai čia kažkas baisaus, nenormalaus.. Aš nenormalus". Tad emocijų priepolis gali pagilėti ir pailgėti. Kadangi vaikas pats negali sukontroliuoti to didelio emocijų pliūpsnio, viskas tai tiesiog ir reiškiasi elgesyje. Vaikas sąmoningai nesugalvoja skriausti save, tėvus ar laužyti daiktus. Tuo metu jam tiesiog taip darosi, iš tų didelių emocijų, impulsyviai, ir tame nėra nieko blogo. Jeigu leisime sau vertinti tą situaciją kaip normalią emocijų raišką šiame amžiaus etape, jei priimsime, kad pyktis, kaip ir kitos emocijos, yra svarbus, turintis prasmę, reiškinys, jei prisiminsime, kai tai nereiškia, kad esame blogi tėvai, arba kad vaikui kažkas negerai, gal būt tada pavyks patiems išlikti ramiems ir nereaguoti taip asmeniškai ir emociškai. O ką daryti? Priimti empatiškai šiuos vaiko išgyvenimus. Jeigu tos mažos rankytės kyla prieš jus, muša, peša, tiesiog švelniai jas sulaikykite. Jei vaikutis griūna, nori trankyti galvą, paprasčiausiai nepastebimai pakiškite kažką minkšto. Nesuteikite tam per didelės reikšmės, ypatingumo, nes tai tiesiog normali emocijų raiška. Vaikas tyčia nedarys sau nieko nei labai skausmingo, nei labai žalojančio. Tuo metu jų ir skausmo slenkstis pasikeičia. Mūsų ramybė ir pasitikėjimas savim ir savo vaiku padės greičiau išeiti iš pykčio priepuolio ir skatins sveiką emocijų suvokimą. 👶 #naturalimotinyste #augtiauginant #tantrumai Beatričė 🤗
Nuotrauka Nicolette Attree
Comments