Pažindami savo šešėlį, tamsiąją pusę, galėsime lengviau būti su kitų žmonių šešėliu. Šią mintį prisiminiau sėdėdama išnuomotame Citroëne, besileisdama nuo ugnikalnio Tenerifėje. Prieš mėnesį ten atostogavome mano gimtadienio proga. Saulė, šiluma, kalnai, vandenynas, pliažai. Puiki kelionė, tokia, kurioje gali patirti euforijos momentus, bet kartu su tuo išlenda ir jos šešėliai. Emocijų ir patirčių amplitudė neregėtai išsipučia. Ir šalia nepaprastai malonių, pakylėjimo jausmų ateina ir galinga destrukcinė jėga, griaunanti tas patirtis ir galinti sugriauti labai daug, jei tik pasileidi aklai kartu su ja. Iš mūsų kelionės dienoraščio: Mes trise kilome į Teidės ugnikalnio nacionalinį parką. Dukra sau ramiausiai snaudžia gale, o mes dviese akis varviname dairydamiesi aplinkui, dalindamiesi nuostaba ir pasigėrėjimu. Esame laimingi. Viskas taip nuostabu, tas jausmas, kuris apima, kad va dabar taip gera, kad esi apimtas ypatingos palaimos. Dukra atsikelia nepailsėjusi, jai įspūdžių tai tikrai per daug, aš noriu lėkti į vieną pusę, vedama savo pojūčių, Audrių interesai neša visai į kitą. O Aušrinė, ji tiesiog rėkia. Jai negerai uždėti rūbai, ji nenori eiti, nenori likti, nenori, kad mes būtume pagauti asmeninių vilionių ir atitolę nuo jos. Tad ji rėkia. Nu gerai, suraukę antakius ir nepatenkinti, pasiburnodami vienas ant kito, mes miname savo norus ir einame paskui vaiką. Bet galiausiai vis tiek tai pasiekia kulminaciją, įvyksta sprogimas, taip simboliškai išsiveržiame, kaip tiek ugnikalniai, spjaudomės karštais akmenimis ir viską griaunančia lava. Vaikas mušasi, kabina nagais akis ir veidą. O mes, tėvai, nepagailim vienas kitam įžeidžiančių žodžių. Vaiko pyktis gali provokuoti tokią bejėgystę, iš kurios reaguojame dar didesniu pykčiu ir griauname tarpusavio ryšį. Taigi sėdžiu tame Citroëne, o galvoje ima veistis pykčio vaizdiniai, nurašoma visa kelionė, santykiai, nes, tipo, negebame čia susitvarkyti, apima gėda ir kaltė dėl savęs, kaip mamos ir apskritai, viskas atrodo tiesiog blogai. Partneris atrodo blogiausias, vaikas atrodo sunkiausias ir reikliausias, o aš - nesugebanti su visu tuo tvarkytis. Viskas griūva kaip lavina. Bet tada toji nušvitimo akimirka: ei, čia gi ta tamsioji mūsų santykių pusė. Tik tiek. Tai blogiausia, kas nutinka mūsų santykiuose, bet tai tik tiek. Tai praeina gana greitai, mes nieko iš esmės nesugriauname, kad ir kiek pagundų tuo metu kyla, mes tik apimti afekto. Tai mūsų šeimos tantrumas, nevertas nei gilių analizavimų, nei priekaištų, nei kažkokių sprendimų, tik tos įžvalgos, kad tai praeina ir stoja ramuma. Susižvalgome, pagaunam vienas kito akis ir suprantam tai, žinom, kad nenorėjom, kad buvo nefaina, ir kad ne čia yra visa ko esmė. Ką tik išlindo blogiausios mūsų pusės, pasišakojo, pasidrąskė, bet ne jos yra reikšmingiausios šiuose santykiuose. Pagaliau pajutau galinti leisti toms pusėms būti, jos yra tokios, jų bus galima tikėtis ir ateityje, bet susipažinus su jomis atidžiau, jos ima nebestebinti. Ir nebepaveikia santykių ilgesniam laikui. Anksčiau kartais suabejodavau savo santykiais, po to vulkaninio išsiveržimo man pasidarė taip aišku, kad aš tiesiog nenorėjau pripažinti tos tamsios mūsų santykių pusės, norėjau nerealistiškų, tobulų santykių, kokių nebūna ir kokių nepavyko idealizuoti. Bet parsivežiau ši įžvalgą, kaip didelį kelionės įspūdį ir patapo ramu, nes pajutau, kad galiu tai priimti, tai nebegasdina, ėmiau geriau suprasti, kas vyksta. Reflektuodama savo pyktį, geriau suprantu savo partnerio pyktį ir lengviau galiu su juo būti. Taip pat ir su vaiko pykčiu. Labai noriu ir siekiu perduoti Aušrinei žinutę, kad nors ir kartais mus visus apima didžiausias pyktis, kuris net gali gasdinti, kad supykę pasielgiam kažkaip agresyviai, tai negriauna mūsų ryšio iš esmės, ne tai yra svarbiausia mūsų santykiuose, bet kartu tai yra neišvengiama jų dalis.
Beatričė
Comments