Pernai, besilaukiant Ūlos, pirmagimei Ugnei suėjo du metukai. Ji žindė pilnu tempu, ir, tik praėjus vasarai, žindymas gana stipriai suretėjo. Nieko specialiai nedariau, ir nenorėjau nieko su pirmagimės žindymu daryti, laukiant antro kūdikėlio. Galvojau, jei atsijunkys antroje nėštumo pusėje, kaip teko girdėti, jog kartais įvyksta, - gerai. Jei ne - žindysiu tandemu.
Neatsijunkė. Čiunkino tuščiai kas vakarą, naktimis ir rytais, o gimus sesei, natūralu, tiek prisičiunkuodavo jau nebetuščiai, kad net kelias naktis pasišlapindavo į lovą, - toks buvo didelis pokytis, kai pieno kraniukas, priešpieniui pasikeitus į pieną, atsidarė pilnu tempu.
Ir čia griuvo mano lūkestis apie tandeminio žindymo grožį ir sunkumus. Nes galvojau, kad gal skaudės, bus nemalonu. Ir galvojau, kad fiziškai gali būti nepatogu du kabokliai vienu metu, ypač, kai vienas visai kątik gimęs kamuoliukas.
Ir, čia buvo ko gero paskutinis kartas, kai žindžiau jas abi vienu metu. Mano tandeminio žindymo vizija, vaizdelis apie tai, kaip pvz.: žindant užmigdau jas abi vienu metu, arba žindant abi, suvaldau bandymą užšokt leliukui ant galvos, visiškai subliuško dėl žindymo aversijos.
Tai ne spenelių skausmas (nors jis irgi šis bei tas). Ir ne nepatogumas. Ir ne fizinis sunkumas įsipatogint su dviem. Tai jausmas. Kai jos abi žįsdavo vienu metu, mane apimdavo tokio didumo išsisunkimo, šlykštumo ir per visą kūną besikaupiančios agresijos jausmas, kur, jei tektų vizualizuoti tai judesiu, tas judesys būtų milžinišku galingu judesiu tėškimas vyresnėlės į kitą pasaulio pusę. Kad nebežįstų. Kad nebesiliestų. Kad nespurdėtų. Kad nenorėtų. Kad atšoktų nuo manęs, atsiknistų.
Taip, tai aversija, kuri įkūnyja pyktį, neapykantą ir daug daug juodulio savy, ką yra beprotiškai sunku patirti, protu suvokiant, kad tas vaikelis vis dar mažas, ir jam pasaulis kątik apsivertė. Tą patirti buvo sunkiau, nei dabar tai įgarsint, ir tai mane labai išgąsdino. Ir privertė pasižiūrėti į žindymo aversiją iš psichologinės pusės (iš kitokios juk ir nemoku 🤭) ir ką ji man sako apie mane.
Atradau jog tokiu būdu mano kūnas man praneša, jog aš labai labai save pamiršau. Jog dvigubai motinystei mane užgriuvus, aš, bandydama nenuliūdint vyresnėlės ir tuo pačiu atliepti mažylę, ėmiausi neįmanomo, bandžiau išsiplėsti, tapti daugiau nei esu, daryti daugiau nei galiu, absoliučiai pamiršdama, jog šitoj naujoj trijulėj dalyvauju ir aš. Ir, kuo labiau stengiausi nukreipinėti mintis, vizualizuoti gerus dalykus, ar tiesiog dėl vaikučių dar šiek tiek pakentėti, tuo labiau aversija man kaldavo per galvą savo baisiais vaizdiniais ir siaubingu siaubingu pykčiu. Kurį, aišku laikydavau viduje, bet jis rasdavo išėjimus dienos metu vistiek: priekaištaujant, neatlaikant tiesiog didesnių emocijų, bambant ar užbliaunant. Tą pyktį, mažesnėmis dozėmis, po truputį, it tulžį vis liedavau, liedavau ir juo laistydavau ir taip kažkokius ganėtinai skausmingus mūsų visos ketveriukės santykius.
Kol galiausiai pripažinau sau, kad vistik aš taip nebegaliu. Velniop tuos lūkesčius apie du vaikus glėby ir dėka to lengvesnę adaptaciją su nauju šeimos nariu. Adaptacija tai juk vyksta ir man, tik aš tą faktą bandžiau praignoruoti, nes vyksta neva svarbesnių dalykų. Atsisukus į save, pasidarė aiškiau, kad aš labai stipriai perlipusi savo galimybių (ir norų) ribas, ir, svarbu į jas atsižvelgti taip pat. Taigi, nuo tada susitariau su savimi, kad tiek to, nežindysiu jų abiejų vienu metu, o vyresnėlei teks po truputį mažinti žindymą apskritai. Ir, mano didžiam nustebimui, ji, vos kelis kartus zirzteldama lengvai atsisakė dieninių žindymų. Toks jausmas, jog man išlipus iš gailesčio duobės ir atradus rūpesčio ne tik jai, bet ir sau, emocinis fonas mūsų santykyje stipriai pasikeitė, ir dukrai pasidarė šiek tiek ramiau, apskritai.
Šiandien mažylei 7 mėnesiai. Vyresnei virš trijų. Vis dar žindau jas abi, bet visdar nežindau jų kartu. Vyresnėlę retai, tik nakčiai ir kartelį nakties metu. Dabar jaučiuosi jau gana ok su tokiu žindymu. Ir tas labai svarbu, kad būtų ok ir man.
Ir vis dar labai puikiai pastebiu, kad vos tik vėl imu peržengt savas ribas, nustumt kažką svarbaus apie save, savo poreikius, norus, ar nenorus ir su tuo einančius jausmus - aversija, it naktinis košmaras, atjoja ant savo juodo žirgo ir prigulus tarp manęs ir vyresnėlės, bando man į rankas įduoti įsiučio vadžias.
---
Labai palaikau žindymą, ir, tuo pačiu labai palaikau mamas. Jūsų teisę į pasirinkimus, ribas, ir svarbiausia, su tuo einančius jausmus. Jie svarbūs, ir, jie turi teisę būti pamatyti ir išgirsti. Ypač jūsų pačių.
Eglė
💫 paremti mūsų tekstų gyvavimą galite kiekvienas. Tai mums reiškia daug 💫
Comments