Ilma Danielienė

Esu mama, psichologė, kandidatė į egzistencinės krypties psichoterapeutus.

Konsultuoju vyresnius paauglius nuo 16 metų, suaugusius asmenis bei poras.

Man, kaip mamai, visuomet buvo ir yra svarbu suteikti savo vaikams laisvės tuo

pačiu nubrėžiant bei išlaikant ribas, labiau ne auklėjant, bet siekiant juos lydėti gyvenimu.

Atviras bendravimas su vaikais, mano nuomone, yra pagrindas santykių su jais užmezgimui

bei palaikymui.

Panašų matymą galima pritaikyti ir artimuose santykiuose. Atpažįstant vienas kito

skirtumus, įvardinant juos, suvokiant kaip mes apie tai jaučiamės ir ieškant kaip su tuo būti

toliau. Atvirumas, neretai nepatogus, poroje yra galimybė priimti tai, kas tinka abiems, ir

keisti tai, kas netinka, skaudina, ar yra nepatogu.

Savo darbe su klientais remiuosi egzistencinės terapijos požiūriu, kuri, anot R.

Kočiūno „siekia padėti žmogui suprasti savo gyvenimą, jo veikimo būdus, jame slypinčius

paradoksus ir dilemas bei atrasti kelius, kaip kurti prasmingą ateitį“.

Terapija man yra kelionė. Kelionė kartu su klientais po jų pasaulį, kuris neretai

atsiskleidžia įvairiausiomis spalvomis ir formomis: emocijomis, elgesiu, kūno kalba,

žodžiais. Ir dažnai tai nutinka ne kalbant, o ištikus tylai.

Mano terapinėje praktikoje klientai dažniausiai kreipiasi dėl tarpusavio santykių:

ištikusių krizių ar noro geriau suprasti, išgirsti vienas kitą, konstruktyviau konfliktuoti. Taip

pat klientai, susiduriantys su nerimu, vidiniais prieštaravimais, patiriantys panikos atakas,

susiduriantys su depresijos apraiškomis arba gyvenantys su depresija ilgesnį laiką bei

patiriantys kitus sunkumus, kurie apsunkina kasdienybę ir su kuriais vienam – per sunku.