Veronika Klimenkienė

Esu psichologė ir dviejų vaikų mama, todėl iššūkiai, susiję su tėvyste, man artimai pažįstami. Tapimas tėvais dažnai supurto nusistovėjusį gyvenimą iš pamatų. Būna momentų, kai jaučiamės tarsi praradę asmeninę kontrolę. Suvokiame, kiek daug negalime numatyti, suplanuoti, o dažnai ir mūsų lūkesčiai neatitinka realybės. Tuomet gali kilti nerimas, pyktis, prieštaringų jausmų – liūdime, nors, atrodo, turėtume džiaugtis. Gali kilti dvejonių, ar su vaikais elgiamės teisingai, neužtikrintumo, ar tikrai esame geri tėvai. Neramu gali būti ir dėl paties vaiko emocinių reakcijų ar pasikartojančio jo elgesio, santykių su juo ar šeimoje. Tokiais momentais atrasti vidinių jėgų susidoroti su kilusiais sunkumais gali padėti psichologas.

Konsultuodama vaikus taikau žaidimų terapijos technikas, įtraukiu ir meno terapijos elementus. Laikausi į vaiką orientuoto požiūrio, remiuosi prieraišumo teorija. Procese aktyviai dalyvaujant vaiko tėvams, kartu stengiamės atrasti priežastis, slypinčias už vienokio ar kitokio vaiko elgesio, jo emocinių reakcijų. Kartu ieškome naujų bendravimo ir elgesio būdų, kad tiek vaikui, tiek ir visai šeimai gyventi taptų lengviau.

Konsultuoju ir tėvus, atvykstančius dėl savo pačių emocinių sunkumų. Dirbdama remuosi kognityvinės ir elgesio terapijos modeliais. Laikausi požiūrio, jog tai, kaip mes jaučiamės, ką mąstome ir kaip elgiamės yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Kartais reikia pakeisti požiūrį, nes mintys neretai turi didesnę įtaką, tam kaip jaučiamės, nei realūs įvykiai. Susitikimų metu taip pat taikau ir patyrimines, į kūną orientuotas technikas, metodus, padedančius atpažinti ir išreikšti užgniaužtas emocijas bei jausmus.